Pradinukės

Pirmokėlės...Onutė ,Aldutė ir kitos
Vajėšių vienkiemis-
Išbėgusių žmonių
Nuo pokario sodyba,
Keli suolai prigludę kambary
Ir mokytoja, kurią taip retai
Matydavom prie knygos-
Daugiau su vaikeliu ant rankų
Ir besiruošiančią virtuvėje,
O mes lyg mažos auklės
Jai bėgome padėti,
Kai čirpia jos vaikelis.
O, koks gražus jis buvo man pyplys...
Susėsdavom į suolą
Pertraukėlę trumpą
Ir traukiam, ką turėjom...
Kokia skani
Namie sumaltos duonos žiauberis.
Pasidalinam, barstom druskos-
Ne visada jos mamos ir turėjo,
Nes reikia į miestelį pirktis,
O jisai gana toli...
Kai grįždavom namo,
Suošdavo Paelmės medžiai
Lyg vargonai...
Iki Kalėdų taip kvepėjo
Klėty antaniniai obuoliai.
Ir padalindavo visom po obuolį-
Ir nesvarbu, kieno mama tau duoda;
Ir sriubos dubenėlis,
Rodos, savas ir ne gėda jį priimt.
Vėl bėgame tolyn
Kalnelių spindinčiom pakriaušėm
Ir kiek kalbos surasdavom-
Svajonių aibės, nes buvome
Pasauliui atviri vaikai...
O po kiek metų,
Kai mūsiškiai kiek paaugo,
Tu priėmei, kaip savo, visai dienai
Ir buvau rami, nes Tu su jais.
Ir neužtenka "ačiū"tarsi žiedų klevui,
Kada nebelaša sula, o lapai dar maži...
Po šitiek metų akys lieka savos.
Tu man-gyvenimo dalis.
2009