Paelmės pievos

Skiriu vaikystės draugei Onutei
Prisimeni,kaip buvo gražios
Paelmės pievos.
Ir nesvarbu, kad vidury kemsai.
Kaip visos, kas pavasarį apsemiamos
Šiurkščios viksvos,
Retai šienaujamos ir gyvulių neėdamas
Tas rudas šienas, bet grėbėme,
Kai suguldydavo į pradalges
Kaimynai šienpjoviai...
Saulutė gulasi į šviežią rasą
Ir dūzgia bitės, kai jas užkliudai,
Įpykusios taip gina savo būstą,
Kada mergiotės bėgame kas sau
Per Elmės brastą
Vaikydamos su viksvų gniužulais...
Kai virš galvos jos suko ratą,
Nugynė nedoras, galvojo...
Bet likdavo pliki koriai.
Susėsdavom ant apvartytų pradalgių,
Perštėdavo tarpupirščiai,
O blauzdose gaidžiukų skiauterės-
Raudoni dryžių ratai
Ir kaklas, lyg puode nučirškintas,
Taip peršti dar ilgai...
Saulutė kyla vis aukščiau
Ir išgaruoja rasos...
Sukaitusios pažiūrim viena kitai į akis
Ir traukiame ąsotį,
Kur plūduriuoja duona,
Uogienės lašas
Ir cukraus gabalėlis , jeigu rasis...
O iš kišenių kyšo
Iš apleistos sodybos obuoliai.
Prisimeni ir dainą tylią, gražią,
Nors dirbome ne sau, veltui,
Bet rankos glostė grėblį
Ir akyse spindėjo drėgnos rasos...
Prisimenu, ir visa tai
Tarsi dabar matau.
2009