Už nieką, kas svarbiausia,Nieko neužmoku,
Veltui pavasario saulutę,
Kai einu į mišką, pajuntu;
Pasiimu beržyno baltą juoką,
Šešėlį juodą eglei palieku.
O pro nušvitusias viršūnes
Regiu dangų
Mėlyną-
Laiko švytuoklę
Su balto debesėlio krašteliu.
Ir į akis sniegelis byra,
Kai šaką lyg jaunystėje sūpuokles
Ranka praeidama liečiu.
Už nieką, kas brangiausia,
Nieko neužmoku,
Todėl ir veltui
Savo širdį dalinu.
2009
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą