Žiūriu į dangų-Paukščiai skrenda
Ir laukiu polėkio,
Melsvo dangaus prašau:
Duok nors kraštelį
Balto debesėlio,
O žemėje atrodo
Kartais nesaugu...
Gal jiems geriau?
Kai išgirstu storžievį,
Dvasios ubagą-beraštį,
Dažniausiai atsakau
Jam tuo pačiu...
Labiausiai žeidžia
Pojūtis, kad tu esi
Nereikalingas ir mažesnis,-
Lyg paukštis
Parištais sparnais
Arba visai be jų.
2009
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą