Kai prisiglaudžia švelniai
Eglės prie balto beržyno,
Nurausta saulė,šypsos ąžuolai...
Tarsi prieš tūkstantmečius
Gražuolė karalaitė Nausikaja
Susižavėjo Odisėjo drąsa,protu,
Bet ne brangiais drabužių apsiuvais.
Sustoju prieš gamtos paveikslą-
Jis be jokio grimo,
Žaliuoja amžinai
Vis ta pačia spalva miškai.
O ką pasirenka paukšteliai,
Iš tolimų kraštų parskridę,
Kodėl margąsias plunksnas renkasi
Kankorėžius lukštenantys geniai?
Gal mūsų akys tik nemato
Šio nuolatinio gamtos atgimimo?
Ir mes be grimo esam silpnesni...
Pasižvalgysiu dar, kur auga
Šį pavasarį naujai užgimę-
Eglės ir beržai.
2009
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą