Lapų virsmas

 

Nusibosta ilgos žiemos,

Šalčio grubūs pirštai,

Kai plikas šakas šukuoja,

Lapas ir numiršta.

Šildo saulė pastebėjusi,

Pumpurus paglosto,

Kai akelės prasimerkia,

Žalią skarą dovanoja –

Tikro plono šilko.

Kerpa, siuva, siuvinėja

Pagal seną formą, –

Kiekviena motulė turi

Savo lapui normą.

Pats didžiausias lapas – klevo,

Ąžuolas – karpytas,

O kaštonas pasidžiaugia,

Nes gražiai raitytas.

Greitai vasara prabėgo,

Metas lapui kristi,

Žalias – vaiko mažo tonas,

Rausvame paklystama.

Oi, pamilo lapas vėją,

Priėmė draugystę,

Uždainavo, kaip galėjo,

Ir pradėjo skristi.

Kai pataikė į upelį,

Nuplaukė į jūrą,

Vandenynų salos – žalios, –

Kur čia jis pakliuvo?

Pamatavo ūgį lapas,

Prie palmės prisiuvo,

Dabar džiaugiasi klevelis,

Kad žiemos nebuvo.