Kasmet labiau myliu gėles,
Sparčiau į rudenį
Ir žiedai linksta,
Paglostau, pakeliu joms galveles,
Kai bitės nebelanko…
Rudeniop raškau tik uogas,
Berželių sulos nebeleidžiu,
Jaučiu jų skausmą,
Tarsi iš atviros žaizdos
Lašeliais teka kraujas
Ir sustingsta…
Neieškau ir po pradalge
Korio medaus,
Pjūtis – tik žolei reikalinga,
Atžels iš pažemės,
O raina bitė,
Vaikų nespėjus užauginti,
Pakelti iš kvapnių korių,
Kad ir sugels,
Numirs prie savo vaikų kapo
Ir neprisikels gyventi…
Kasmet labiau myliu tave,
Aukštas dangau,
Jaučiuosi prie tavęs arčiau,
Lyg bitė kas pavasarį,
Žiedų dulkeles renkanti.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą