Vakarai

 

Nepajutau, kad laikas –

Tai ruduo,

Pirma nurausvina,

Paskui šarma aptraukia

Smilkinius ir plaukus,

Pasidažau vis antakius, –

Juose ir metų,

Viso amžiaus ženklas…

Tegu niekas nemato,

Kiek prabėgo rudens vakarų, –

Pirma – prie laužo,

Šildančio ir kaitinančio,

Paskui – tik plėnys,

Kuriuos vėjas nupučia

Ir sklaido…

Nepajutau, lyg laikas

Nutekėjo pro pirštus,

Kai nuprausiau pirmagimį,

Paskui kitus mažus,

Pagaliau – paskutinį kartą

Atsisveikindama…

Nebelsk jau, vėjau, vakarais,

Žiemos skraiste apsidengiau, –

Nešauks lakštutė po langais

Ligi pavasario.

Ona Baliukienė