Tik rudenį pagelsta lapai,
Dargi prieš šalnas,
Nubyra ir per sausrą,
O aš – pavasaris,
Prašnekinu gėles,
Brendu per dobiliukų
Penkialapių lauką…
Man mirksi saulė
Iš žydro dangaus,
Naktimis spingsi žvaigždės,
Mėnulio pilnatis – svaja,
Bernelių žvilgsniai glosto,
Mergelių širdis kausto…
Iš karklo ir ievos šakų
Darau strėles ir lanką,
Pataiko ir į širdį
Į Achilo kulną nusitaikęs…
Pažeidžiamas auksinis vakaras, –
Iki rudens dar skauda,
Jeigu apleidžia meilė.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą