Kiekvieną rudenį su ašara palydžiu,
Nes po šalnų ateis žiema,
Kaip sąnariai sustingsta, –
Toks tingulys apglėbia,
Kad sunku suprasti,
Iš kur ateina ši žinia…
Nubraukiu tik nuo lapo
Gaivią rasą,
Matau laše save,
Atsiveria dangaus peizažas, –
Saulutė, debesėliai viduje,
Lyg nuriedėjo ašara,
Bet ji – šilta…
Žiūrėjau ir žiūrėjau,
Kol saulė nusileido,
Dangus papildė vaizdinį,
Rasos laše – žvaigždė...
Dabar ir tu – šalia.
Ona Baliukienė
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą