Iš dangaus į žemę

Dangus neužsimerkia -

Neturi jis akių;

Jis begalinis,

O žmogus - tik pūkas,

Bet noriu žvelgti

Į tavo akis,

Įsivaizduojamas ir artimas,-

Tartum žemčiūgai...

Dangus neturi giminių,

Kurie jį glaustų,

Bet jis - gražus ir vientisas -

Be jokių atskirčių,

Nepriteklių ir skausmo...

Dangus neturi ir dainų,

Iš debesų tik pasigirsta

Vis galingas griausmas;

Gal taip ir perspėja,

Kad žemėje žmogus

Nepasijustų net už jį aukštesnis

Ir prisimintų džiaugsmą,

Kad jis toks trapus,-

Tarsi pavasario ir vasaros

Vėjelio dvelksmas.