Delčia

Svetimų ašarų nebūna,

Bet savos daug karštesnės,

Jos byra pro pirštus

Tarsi ištirpęs geležies

Raudonas lašas.

Visų skaudi ir netektis,

Užuojauta ir meilė,

Bet niekas savo neatstos -

Juk tavo čia nelaimė.

Oi, kiek kančios,

Kai matai iš labai arti,

Kai artimas dar kenčia;

Niekas negrįžta atgalios,

Kada prasiveria duris

Į paskutinę delčią.

Pirma karta lankys,

Antra dar nuotraukas vartys,

Trečia jau nelabai žinos,

Kur užrašytas tavo vardas.

Sudyla netgi atmintis,

Kai niekas neprisimena

Net buvusiųjų vardo.