Mes nesame
maža tauta,-
Mūsų
istorija daug sako,
Kur buvo
pėdos Lietuvos
Ir kokie
vaikščioti takai
Per visą
margąjį pasaulį,
Margesnį,
nei geniai.
Toliausios
Sibiro platybės -
Ne savo
noru ir visaip,
Išbraidžioti
gilūs sniegynai
Ir iškęsti
speigai...
Ir į
Pietus lyg paukščiai traukė;
Vieni, su
šeimomis – visaip,
Kas grįžo,
kas suklupo
Ir ant
smėlėto lauko
Jie atgulė
po kryžiais;
Gal iki
šiol keliauja vėlės
Į
tėviškės dangaus mėlynę
Visais
įmanomais keliais...
Gyvename
irgi visaip.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą