Jūra ir Juozukas
Gražiausiai
moteris nutapo vyrai,
Nes gamtos
šauksmas
Toks
stiprus,
Kad
perkopia per kalnus,
Nuplaukia
vandenynais,
Pasiekia
savo mylimas
Kaip
Rojaus obuolį
Pasiūlo
jiems jausmus.
Tik meilė
abiejų
Pasaulį
vėl pripildo
Gyvybės
medžio daugelį spalvų
Ir tampa
drobė nemirtinga
Su Dafnijo
ir Chlojės
Amžinu
paveikslu ir žodžiu...
Tik
neapdenkite ir negalvokite,
Kad mūsų
kūnas nuodėmingas,
Kai jo
netenkame,
Gal siela
tampa miražu...
Tada ir
tapo angelą -
Jis su
baltais sparnais,
Bet
moteris su vaikeliu.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą