Paskutinė valanda

Kai jaunas medis,

Skuba augti,-

Kasmet po sieksnį,

Aukštyn į dangų ,

Į šalis ir šakomis;

Užgožia vėjas kalbą

Ir lieka vienišas,

Nors didelis, platus.

Dar tada negalvoja,

Kad ateis senatvė,

Kas jį palaidos,

Kai nugrius...

Ir kėpso išvartos,

O likę apsidairo:

Nejaugi čia vienišius buvęs -

Be jokio turto,

Be savo vaikų?

Kažką visi turėjo,

O miršta vienišas -

Palaidos žemė juk visus...