Ką turiu gražiausia

Neskubinu dienų,

Jos pačios dar manęs palaukia,

Kol augo mano ąžuolai,

Stebėjausi jų aukščiu,

Kaip visos motinos savo vaikais;

Dabar jie atžalas išleido

Ir einam per gyvenimą

Su šypsena

Ir atvirais veidais.

Priimkite, miškai,

Mus tokius, kokie esame,-

Ir per šventes,

Ir kasdieninėje būty.

Pakylame aukščiau

Į saulės šviesą,-

Juk nepaslėpsi ir tarp lapų,

Ką jaučiame širdy -

Gražu, puiku aplink.

Gyvenimo gražiausias dėsnis -

Trauka prie savo žemės,

Kur užauga ąžuolai.