Draugui Vladui
Pradėjau ir baigiau metus
Su tavimi prie vieno stalo,
Nebuvo jis vargingas,
Saugo mus gamta,
Sulaukėme ramiai ir sveikatingai,
Sulauksime kitų tokių,
Jei duos dangus…
Suprantame abu viens kitą
Ir be skambių žodžių,
Pamiršome liūdnas dainas,
Gyvenimo bėdas užgožia
Bendra kalba…
Su gimtadieniu tave.
Po Naujųjų – kiti metai,
Kita ilgesnė ir diena,
Jinai – kas dieną
Nauja šventė,
Kai grįžta sveikata…
Ko tau daugiau galiu linkėti
Naujiems metams,
Kuo dar galiu
Pradžiuginti tave,
Kad grįžtų laimės kibirkštėlė,
Nušvistų akyse?..
Verksme užgimstame,
O ir gyvenimas – ne šventė, –
Rūpesčių per amžių būdavo gana,
Senatvė – ilgas tarpsnis,
Svarbiausia – sveikata…
Nebūsime jauni –
Dar kilkim su aušra.
Muzika neturi priešų,
Tolių nepažįsta,
Klaidžius kelius ištiesina,
Pasveikint saulės spindulį
Per kalnus ritasi,
Skriaudas paragina pamiršti…
Iš muzikos – ir žodis,
Iš širdies – į širdį,
Kaip šauki žmones,
Taip ir atsiliepia
Net ir žvirblis.
Malonu tarti gerą žodį
Užverčiant puslapį senų, –
Naujieji būna visada sparnuoti,
Svajonių – su kaupu…
Kartą matyti, pažinoti,
Daug metų žvelgiantys
Pro langus tuos pačius,
Su akiniais spalvotais
Matančius baltus dribsnius…
Pasižiūrėk į dangų,
Pasilenk prie žemės, –
Čia – viskas taip gražu,
Naujų linkiu, viltingų ir sveikų.
Didžiulis nerimas
Užtvindo sielą,
Kai nematai akių,
Negali prisiliest prie rankos,
Apčiuopti pulsą –
Gyvas…
Liga – ne poilsis, –
Esi palatoj vienas,
Aplinkui – svetimi,
Retai užeina slaugė,
Stiklinė – ant spintelės,
Ir šaukštas nepasiekiamas,
Toli…
Atsiveria palatos durys,
Lauki artimųjų,
Pro jas įeina tik baltas chalatas,
Kaukė – didžiulė,
O akių neįžiūri…
Kažką pasako – nesupranti,
Neskausmingas dūris,
Užmiegi valandėlei
Ir vėl į baltas baltas
Lubas žiūri, –
Sutrikdo tik skambutis,
Negali į jį atsakyti,
Nepasikeli nuo pagalvės,
Jėgų nėra – tyli…
Išeina – užveria duris.
Kai išgirstu mergelę
Dainoje apie rūtą,
Prarastą vainikėlį,
Nukrenta ašarėlė, –
Gal bara anytėlė…
Prisimenu jaunystę,
Sesių rūtų darželį,
Suskausta ir širdelė,
Kad senos ištekėjo,
Vaikelių neturėjo…
Kai riša prie tvorelės
Žirgą jaunas brolelis,
Prisimenu ir karą,
Kaip guldė galvas
Svetimoje šalelėje…
Kai žiemą rūtą skina,
Menu vieną kaimyną,
Kaip jis nedrąsiai
Ėjo į trobą
Ir pasipiršt mėgino…
Per senas tu, berneli,
Kare tavo dienelės,
Seselės – našlės
Ne savo noru,
Našlaičiais liks vaikeliai.
Kalbi visą gyvenimą,
O visgi žodžių lieka,
Tikiesi – ryt sakysi
Neištartas mintis,
Į pabaigą gailiesi
Dėl prarastų dienų,
Kas neišsitrina iš atminties…
Atmintyje – jaunystės svajos,
Žalios pievos,
Sėkmė ir nesėkmė,
Skaudžiausios būna dienos,
Kada be garso pravirksti...
Pabaigai sekundės lieka,
Nutyla pažiūrėjęs
Į artimo akis
Ir paskutinis žodis
Neištartas pasilieka, –
Nebeplaka širdis.
Daug paukščių paukštelių
Kalbina viens kitą,
O giria žalioji
Visiems atsiliepia…
Paklausyk, kas šaukia,
Tas pirmoje vietoje,
Šilta arba šalta
Vienodai vis gieda…
Būkime laimingi,
Kad girdime balsą,
Laimė – atsišaukti,
Kai tave pašaukia…
Padėkoju giriai,
Padėkoju paukščiams,
Ačiū, mielas drauge,
Pašauk, atsišauksiu.
👌
Ne amžinai kalėdinė eglutė
Būna žalia, kvapni,
Nukerti ir jai tenka žūti,
Pavirsta pakura žaizdre…
Neilgai būna papuošta žaisliukais,
Nes kitais metais bus kiti,
Žaliuos, jei pasodinsi
Kiemo vidury…
Papurto vėjas skambaliuką,
Suvirpa daug vaikų,
Nubyra ir sudygsta,
Jei miškas netoli…
Bėgioja aplink juos ir kiškiai,
Šoka pasiutpolkę visi,
Suklega žalias miškas:
„Geri metai, geri!’’
Mano draugas – katinėlis,
Balto pūko kamuolėlis,
Glostau – murkia,
Nagus riečia,
Kada uodegą paliečiam…
Mano mielas anūkėlis,
O jo draugas – katinėlis,
Laukia, į svečius pakviečia
Ir ant kelių susiriečia,
Murkia, prašo,
Glostykit tiktai nepeškit,
Baltas pūkas – retas svečias…
Ona Baliukienė
Mindaugas Baliuka
Vėjas judina lizdus,
Paliktus žiemoti,
Veda virtines tėvai,
Nuskraidino ir vaikus,
Kur šilčiau, ir sotis.
O lizde jau snaigės tupi,
Baltos ir plunksnuotos,
Spindi, šypsosi snapeliai,
Laukia išsižioję,
Kada ims baksnoti.
Nuolatos lizdelis kiūra,
Kitą reikės sukti,
Kai pasvyra,
Snaigės byra –
Tokie žiemos lietūs,
Tarsi iš ąsočių.
Ona Baliukienė
Kada ruduo užleidžia
Baltai žiemai dieną,
Šviesiau ir širdyje, –
Pro langą šviečia naktį mėnuo,
Skaičiuoji vis trumpėjančias minutes,
Lauki nepaprasto kažko…
Kada žiema, be sniego,
Tamsu ir akyse,
Toks ilgesys užlieja sielą, –
Prisimeni apleistą namą,
Nuo jo užžėlusius takus,
Kur niekas gyvas neužeina,
Tik vėjas sode karpo šakeles…
Gal nebėra ten ir obels?
Netiesiu rankų į mėnulį,
Link tų žvaigždžių,
Kurių nepasieksiu,
Yra tarp žemės ir dangaus riba,
O visi siekiai – vidurys,
Čia daug lengviau gyventi
Nieko nepasiekus…
Paprasti žmonės – geresni,
Tokių ambicijų neturi,
Nesukantys sau galvos,
Į praeitį nežiūrintys,
O žvaigždės suksis,
Bėgs ir iš paskos mėnuliui,
Rankas ištiesiu rytdienai,
Per vidurį.
Muzika – artimiausias
Sielos veidrodis, –
Nuo seno muzikantas –
Dievo apdovanotas,
Pats geras vaikas,
Iš jo akordai visada
Į sielą įsiskverbia
Ir laikosi ilgiausiai…
Nutyla muzikos garsai,
Padedamas instrumentas,
Bet žodžiai atsiranda
Ir seka pasaką,
Gyvenimo legendą,
Lyg svetimą ir savą…
Ką savyje randi,
Padovanoji artimam,
Kaip šventę.
Vos gimęs būni alkanas,
O sieloje – dangus,
Klausai, ką mėnuo kalba,
Nuplauna ir lietus
Tavo gyvenimo stiklus…
Ir mažoje trobelėje
Motina prie lopšio linksta,
Pašildo sniego
Ir nuprausia vaikui
Tos pradžios iki pabaigos
Užsimezgusius jausmus,
Palieka tyras ir sušunka:
„Gyvenimas – gražus!’’
Visi mes esame iš nieko,
Vieno kraujo lašo,
Kartojame tiktai iš meilės
Mintis pranašų,
Todėl gyvybė tęsiasi
Nuo pat Kalėdų –
Per visus metus.
Nuo pat pavasarėlio
Srovė srauni tekėjo,
Per pievas išsiliejo…
Vasaros saulė aukštai pakilo,
Atgalios sugrąžino
Ir vaga susiaurėjo…
Rudens lietutis
Srovę pripildė,
Po lašą gėriau ir tau linkėjau…
Sveikatos – meilės
Ir grožio sielai,
Net po ledu šnekėjau...
Kai nutirps stiklo plotai,
Pražys geltos purienos, –
Iš srovės – mūsų dienos…
Kalbėt kalbėjau,
Srove gurgėjau,
Tik tu ir aš girdėjom.
Dovanas per šventes
Patinka gauti, –
Saldainius iškart suvalgau,
Kitiems metams nelaikau,
Atvirukus vis sudedu į stalčių,
Kai nyku – ištraukiu,
Perskaitau ir sulankstau…
Knygų – net kelios lentynos,
Skaičiau ir pamiršau,
Ne viena pavardė įsiminė,
Su jomis susigyvenau
Ir atverstų nebelaikau…
Iš vienos vietos kėliausi,
Į kitą krausčiausi,
Paveikslus kitiems palikau,
Dovanas smagu vis gauti,
Iškraustyti – kur kas sunkiau.
„ Labas, kaip tu gyveni, –
Formalūs žodžiai susitinkant, –
Prisėsk už stalo, retokai užeini
Į mano kambarį – neturi vis laiko?’’
Kaip ilgai nesimatėme,
Nesusimąstėme – viskam yra laikas,
Galvojome nuversti kalnus,
O kalnas gi su kalnu
Niekada nesusitinka, –
Sava erdvė ir žemės lopinys
Sulaiko…
Rytais žiūriu pro langą –
Migla skaidosi,
Vakarais užuolaidą nuleidžia
Ir pats laikas…
Kitaip sutinkame savus, –
Už durų neužlaikome,
Jie turi ir antrus raktus,
Lauki, rūpestėlis,
Kad tik būtų sveikas…
Kiekvieno mūsų įžvalgos –
Matyti tai, ką norime,
Prie ko akys įpratusios,
Dangaus fone – debesis,
Panašius į gyvulius,
Žvėris, gyvates,
Medžio žievėje pamatome
Įmantrius paveikslus,
Žodžius išminčių – drevėse...
Žmogus – Kūrėjas
Ir gamtos iliuzija,
Iš patyrimo atnešta,
Savo spalva nudažome,
Į žemę kojomis pastatome,
Liemuo – tai mes, –
Pasiūlome vaikams šakas,
Kad lipdami pasiektų
Savo išsvajotą žvaigždę,
Pavadintų žemišku vardu
Ir svajones…
Kur tu nueisi vienas,
Be savęs?
Nubundu su mintimi
Po nemigo nakties, –
Kažko taip trūksta
Prie šalies,
Kalbėtume ir pasidžiaugtume,
Kokia graži diena išaušo:
Saulutė bėga per kalnelį,
Tarsi vėjas nematoma ranka
Per snaiges braukia,
Prilipus prie blakstienų,
Ašara pavirto…
Kaip tu šiandieną,
Kokie prieš akis vaizdai praslinko?
Baigia užakti upės,
Siauri ir upeliukai užsitraukė,
O dangus – pilnas skausmo…
Visada mačiau senatvę,
Bet taip iš arti – nejutau,
Tikėjau pasaka,
Lyg vaikas…
Sukurkim šventę sau,
Visiems savo draugams,
Kalėdų gražų vakarą,
Pašokime žavingą tango,
Kaip jaunystėje,
Per išleistuvių vakarą, –
Padėsiu rankas tau ant pečių,
Mane per liemenį palenksi
Ir suksimės ratu,
Bus mūsų snaigių šokis,
Dar ne paskutinį kartą…
Per salę eikime drauge, –
Mūsų gyvenime buvo ne kartą,
Kai vėjas vėlė plaukus,
Grojo nepaprastą melodiją
Čiurlenantis upelis,
Lyg atsivėrė šventi vartai,
Šaukė Vakarė prie savęs,
Pavydėjo mėnuo šokio žingsnių, –
Pabaigoje – žaismingas bučinys,
Viltingas akių žvilgsnis...
Susitinka šokiui žmonės
Per gyvenimą ne kartą,
Palydi vienas kitą –
Iki kito karto.
Koks gražus naujas žaisliukas, –
Mažas tikras traktoriukas,
Pastumi – tolyn važiuoja,
Kai paspaudi, trimituoja…
Traukitės visi iš kelio,
Atvairuoja čia Kalėdų senis,
Kailiniuotas, akiniuotas,
Balta barzda ir batuotas,
Po eglute pasislėpęs
Rado sau šiltą palėpę…
Balto sniego nesuradęs,
O papūgą pasigavęs
Iškeliavo pas močiutę,
Kur vėjelis pusnis pučia…
„Sveiki, Lietuvos vaikučiai!’’
Klausau kalėdinės dainos
Ir nežinau, kuo atsakyti tau, –
Melodija – viduje,
Tik akyse suspindo
Nuo eglutės šypsena žaisliuko,
Stiklinė – negyva…
Tau reikia gyvo balso,
Guvaus žvilgsnio,
Iš kur trykštų sveikata,
Tyros vaikystės meilės,
Laukų gėlių vainiko kasose…
Klausau kalėdinės giesmės,
Gerai žinau žodžius,
Kada vaikelis gimė,
Kitų metų aušra
Atbėga per baltas pusnis
Vėl pas mane…
Tegu naktis trumpėja,
Nors viena minute,
Priglustu mintimis
Vis prie tavęs.
Materialu,
Ką galima apčiuopti,
Pamatyti akimis,
Išgirsti šlamesį tyliausią,
Net skausmą pajunti,
Kada į akmenį atsitrenki…
Gali suvokti meilės jausmą, –
Tankiau ima plakt širdis,
Kai mylimą sutinki,
Paskui sapnuoji naktimis,
Pašoki – nerandi…
Kaip galima pagauti mintį,
Ar ji – materiali, –
Kada kūnu į žemę gulsime,
O kur bus ji?
Visa žemė ir visi mes –
Tik dangaus vaikai,
Iš ten atėjome
Ir grįšime atgal į dangų, –
Žemėje – išbandymai,
Kiek galime pakelti,
Būti paklusniems Įsakymams,
Šventam Testamentui.
Laimink gimusius,
Visus palaimink.
Ne visi tarpsniai
Buvo visiškai vienodi, –
Vaikystė vis prisimena geruoju
Ir labai gerai,
Klasės draugai – eilėje suolų,
Kambariokai – ir prie puodo,
Kelionės, išvykos,
Mokytojų atrama puiki…
Dabar prisimena tas laikas,
Kaip didžiulės šventės, –
Kalėdos arba Joninės, –
Dar su armonikos garsais,
Atsiveria, lyg langas
Į paslėptą praeitį,
Stebiesi – nieko niekada
Nepamiršai…
„ Labas, buvę, esantys draugai.’’
Prie Kūčių stalo sėdame
Kiekvienas ir su savo mintimis:
Vaikai – jau užauginti,
Vaikaičiai bėga iš paskos
Tėvelių pėdomis,
Mes kalėdaičius mirkome
Kisieliuje su medumi…
Kaimynė vis atbėga
Su silke ir saldainių krepšeliu,
Kaip įprasta seniems,
Dar noriu pasigirti,
Kad ir sapnai geri…
Kalėdos – užgimimo šventė,
Noriu pasveikinti savus,
Artimus ir draugus,
Ir gyvenimo kelyje sutiktus –
Visus…
Ona Baliukienė
Patirtos nesėkmės –
Greit gyjanti žaizda,
Jei įsipjauni pirštą
Duoną riekdamas,
Suskausta – apriši
Ir užsimiršta – tarsi to nebūta,
Niekada…
Didžiausia nesėkmė – skriauda,
Nepelnytai gauta,
Kai negalėjai pasiaiškinti,
Už ką, –
Ilgai kraujuoja ši nematoma
Sielos žaizda...
Gerieji žmonės,
Piktais tik nepavirskime,
Neaitrinkim žaizdų,
Kurių kiekvienas turi
Ir nepažįstamas,
Deja.
Krikščionių šventės
Niekada seniau
Nebūdavo prašmatnios,
Nes jų esmė kita – savus suburti,
Pasidalinti, ką turi,
Metų rūpesčius aptarti...
Kūčias pavalgome sausas,
O prieskoniuose – kvapnus medus,
Suneštas į avilius,
Aguonos grūdas – miegui, –
Su artimais pasidalini
Bažnyčioje pašventinta
Ir plona Dievo duona,
Į ją sudėti gerieji jausmai –
Paguoda.
Maltiečių darbas – ne tik labdara
Ir sriubos dubenėlis,
Bet ištiesta ranka,
Paguodos žodžio trupinys,
Iš gėrio kepalo – širdies,
Nukritęs ir į delnus vienišo…
Kiek daug pasaulyje senų,
Vaikų, palikusių, be motinos ir tėvo,
Artimųjų ir globėjų, –
Nusiaubė jų žemes
Nesuprantamu protu karai,
Kaip šventos giesmės,
Per širdis nuolat ėjo,
Tebeeina…
Kas dieną verdame sriubas,
Įdedame šeimai meilės, –
Tegu dora, šalia prigludusi,
Prie stalo atsisėda.
Kur galima – ėjau,
O kur toliau, galėjau skristi,
Visus lankiau mylėdama,
Dėkodama už motinystę…
Rašau ir laiškus mintyse,
Kada pro debesis saulę išvystu,
Tolumoje matau tavo akis, –
Tik tu davei man laimę
Motinystės…
Nesirenku kelių ir nebijau paklysti, –
Viršum galvos man – gyvenimo angelas,
Šypsausi jam nuo pat jaunystės,
O sunkumus nuo pirmo vaiko klyksmo
Iškenčia motinystė…
Motinų dalia – džiaugtis savo vaikais,
Pašaukti į pasaulį
Įvairiais vardais,
Saugoti juos, kad neužsigautų,
Kuo rečiau parkristų...
Švenčiausias vardas – motinos Marijos,
Prieš ją atsiklaupė
Ir trys karaliai,
Kada žvaigždė parodė kelią,
Kur jau gimė Kristus.
Kristų nukryžiavę žmonės,
Kasdien save vis kala
Ilgiausiomis vinimis,
Prie kryžiaus prikala savus,
Godumas temdo protą ir akis,
Skaičiuoja kitų nuodėmes,
Lenda į kišenę,
Grabalioja skatikus…
Pavydas kimba už gerklės,
Tada ir pasitelkia melą,
Kad apdumtų ir kitiems akis,
Nes vienas likęs
Ir su savimi nesusitvarkys...
Per amžius liks pagoniais,
Neatsikratę didžiosios nuodėmės:
„ Nevok ir nežudyk,
O artimą, kaip ir save, mylėk.’’
Tik pasakyk, berneli,
Kada gi tu atjosi,
Tave sutiksiu,
Nuimsiu gūnią
Ir kiemelį nušluosiu…
Tik pasakyk, mergele,
Ar lauksi vakarėlį,
Tave pakelsiu
Ant balto žirgo
Su aukso pasagėlėmis…
Tik pasiklausk, berneli,
Seno tėvo, močiutės,
Ar jie sukrovė
Į kraičio skrynią
Rankšluostėlį ir juostą.
Iš dubenėlio prausimės,
Rankšluosčiu veidą šluostysime,
Juosta vaikus sujuosime,
O baltą žirgą ir kamanėles
Tėveliams atiduosime.
Mūsų padangėje – daug debesų,
Juos iš toliau atpučia vėjas,
Pakyla iš rasotų pievų
Ir merkia, verkia, liejasi…
Per šitiek metų,
Rodos, išverkiau akis,
Bet vėl pritvino po blakstienomis, –
Tau – skauda,
Tau sunku pakelti naktį,
Kai pasilieki vienas…
Kiek daug vienatvės tarp žvaigždelių,
Nors ryški mėnesiena,
Jis, kaip ir žemė, –
Visai vienas…
Skamba bažnyčiose varpai,
Kaip ir kviečia
Į piemenėlių puotą
Naktį į Kalėdas,
O tu prie stalo – vienas,
Su savo viltimis, svajone
Ir skausmu
Kiekvieną mielą dieną.
Dienos nebūna, be šviesos,
Nors vienas spindulys
Iš po debesėlio žiūri,
Išeisime į šviesą,
Jei vienas kitą mylime,
Už rankų laikome
Per naktį niūrią...
Laimingas vaikas tiesia
Mažą ranką į padangę,
Į pasaulį kreipiasi:
„Budėkite ir laukite,
Kad aš užaugčiau,
Seneliams patarnaučiau.’’
Jausmai su metais,
Gal ir niekad, nesibaigia, –
Prikelia iš naujo svajones,
Kad susitikę pakalbėsime
Apie brangias mums minutes.
Mylėjome, kaip mylime, –
Tokia ir prigimtis,
Ir laiko priedermė,
Tarsi karklo šaka prigyja
Vėl įbesta į žemę,
O po ja – versmė…
Ir po šaknimis pajaučia srovę,
Pražysta pumpurai žali, –
Ant kalno – saulė,
Pakalnėje – miškingas duburys,
Per vidurį – prigimtis
Ir meilės ilgesys...
Kokiais mes žodžiais
Kreipsimės į dangų,
Tokiais ir atsakys.
Neliūdna – tu esi,
Vaikštai atminties krašte,
Jaučiu ir tu jauti,
Kaip virpa mintyse
Jaunystės aidas…
Nubundu – tu esi,
Iš kito pakraščio pašaukus
Tavo balsas atsišaukia, –
Toks jaudulys,
Tarytum prisikėlė
Iš vaikystės aidas…
Ryte po pagalve graibstau,
Susapnavau – tu esi,
Visai šalia eini,
Visas svajas atskleidęs...
Nieko ten nėra –
Tiktai neišmiegotos valandos
Skaičiuoja sapno aidą,
Kad tu esi,
Rašai man ilgą – jautrų laišką…
Šiandien praskriejo dvi planetos –
Visai šalia,
Bet nesusiglaudė,
Kaip mūsų minčių aidas.
Mintis vaikų lengvesnė
Už baltą snaigės pūką,
Greitesnė ir už vėją,
Tikresnė už senelių
Svajonių pasakėlę…
Pašaukia mamą, tėtį,
Paklausia ir močiutės,
– Kur dingo pienės pūkas,
Ko piktai pučia vėjas…
Šaltukas pasibeldė,
Kai durys atsivėrė,
Įleido šaltą vėją
Ir pūkas nusileido,
Bet skrist nebegalėjo....
Vaikai saldžiai užmigo,
Senoliai dar budėjo
Ir saugojo mažuosius
Nuo blogo sapno naktį
Ir šalto žiemos vėjo...
Mintyse – ir jų vaikystė,
Ir snaigių baltas pūkas,
Švelniai paglosto galvas
Pražilusi močiutė:
– Ramiai miegok, vaikeli,
Už durų vėjas pučia…
Ryte vaikai pro langą
Į pusnis pasižiūrėjo:
– Kur dingo pūtęs vėjas?
– Jas supūtė per naktį
Iš snaigių baltų vėjas,
Sūkuriuose – švilpukai,
Pasislėpė saulutė už baltų debesėlių,
Tikra žiema atėjo, –
Atsakymą tėveliai
Atmintinai mokėjo.
Skiriu kolegei Danutei Šukienei
Neprisimenu kada viena
Už stalo šventinio sėdėjau, –
Buvo šeima, vaikų būrys,
Kainynas dar užsukdavo,
Senis Kalėda
Su maišu dovanų,
Ne viena, mes – trys…
Ir šie metai – ne išimtis,
Tu aplankai – prieš mūsų durys,
Tarsi saulėtas kelias atsivėrė,
Bendri prisiminimai,
Sriubos dar karštas dubenys…
Paduosiu ranką per Kalėdas,
Kalėdaičiais apdalinsiu,
Kas prašys…
Ona Baliukienė
Būk pirmu smuiku,
Vesk mane per lauką, –
Apsnigti keliai – tik mums…
Čiulba žiemos paukščiai,
Smilgų grūdus renka –
Tik sau…
Būk vedančia melodija, –
Vaikai užaugo,
Pritarsiu akordui tavo kiekvienam,
Mano gyvenimas –
Daugiastygė arfa,
Galiu išgauti giesmę
Tau – vienam…
Suspausk jausmus į penklinę,
Už jos ribų – kitiems garsai,
Vesk pirmu smuiku,
Dangus išgirs
Ir snaigės nusileis…
Kaip tyra, gera,
Kai žemė užmiega
Ir apsikloja baltu patalu
Žąsų pūkų,
Brandu per gilų sniegą,
O mokykla vaikystės
Už varstų kelių…
Girgžda po kojomis –
Tai groja ryto speigas,
Žiba žvaigždelės ant pusnių baltų,
Pro apšerkšnijusias blakstienas
Du spindulius regiu, –
Mama ir tėtis –
Prie langų…
Kelias vingiuoja per šilelį,
Krūmokšniai iš pradžių,
Balta laja berželių,
Eglutės, susispietusios ratu,
Kiškių pėdelės,
Sniegenos ant šakų…
Kaip tyra, gera,
Kada po daugel metų
Pabučiavai beeinat tuo pačiu keliu, –
Nebesimatė pravažų dviejų.
Ilgos naktys –
Nemiga pažymėtos,
Užmiegi – prabundi,
Mąstai besivartydamas
Nuo vieno šono iki kito
Ir neįgyvendintas svajas sprendi…
Reikėjo gerą darbą
Per gyvenimą išsiderėti,
Matyti ir pasaulį,
Daugelio šalių pilis –
Keliauti ir gėrėtis
Gamta šiltų kraštų,
Veri mintis, veri…
Prabėga metai pro skyles
Neužlipdyto rėčio,
Apsidairai – net geldos neturi.
Dažno seno paskutinės dienos
Būna visai vienos,
Jei skauda sujudėjus,
Dar gyvas – sužinai…
Dažno seno būna
Aklos dienos – apčiuopi lazdą
Ir žinai – dar eisi,
Sėsiesi prie stalo,
Kad ir vienas,
O šilta vakare sriuba –
Labai gerai…
Dažnas senas nepasikelia
Iš savo lovos,
Galvūgalyje budi angelai,
Kryželis prie paveikslų
Ant vienišos sienos,
Maldoje žodžiai:
„Kaip, kada ar dar ilgai’’…
Gamtoje – pasirinkimas, –
Saldūs ir rūgštūs vaisiai,
O visos spalvos –
Nuo baltos iki juodos,
Ir saulės spindulys ankstyvas,
Ir delčia prie jo…
Mylimų akių pasirinkimas, –
Atskiri, kas žvelgia
Iš sielos gilumos,
O kitos – šelmiškos
Ir vienadienės,
Akivarai tik jos…
Bėgi per prarajos kraštus,
Visą gyvenimą vis bėgi,
Slepiesi nuo tamsos,
Kol pagaliau, visko neišbandęs,
Į padebesius kyli, –
Nė vakaro tenai ir nė dienos.
Erškėtrožės – paukštelių maistas,
Kai būna apsnigti kiemai,
Bitelių penas jų vaikeliams,
Kai raudonai pražysta, –
Nepaliestus išsaugo jų spygliai...
Erškėtrožės ilgai gyvena,
Negenėjamos išauga virš žmogaus,
Jos – vaistas,
Vitaminai mums.
Įsimena tik tokios knygos,
Tikros istorijos, –
„ Išpažintis’’,
Ruso asmenybė,
Kuris vis siekė,
Pakeisti viską – iš esmės…
Vaikų savų augint bijojo,
Galvojo, kad kiti galės,
Sunku jo įskaityt mintis,
O gal tik sužeista
Vaikystėje širdis spurdėjo,
Neleido atsitiest…
Oi, kiek po jo gyvenimų,
Darkytų vėjų,
Kiek skausmo ir išpažinties,
Kiekvieno – tomai knygų,
Neparašytų čia gulės.
