2020 m. gruodžio 19 d., šeštadienis

Ledonešio paveikslas

 

Koks gražus metas,

Kai pavasarį saulutė

Daug aukščiau į dangų kyla,

Ištirpdo ledą upėse,

O vakarai raudoniu svyla…

Koks svaigus metas –

Paauglystė,

Kai nebijai per ledą,

Plona, traškantį,

Bėgdamas paslysti…

Prie namo – šulinys,

Iš kurio ir vandens nesėmėme,

Tik ėjome aplink ratu,

Žinių iš knygų sėmėmės…

Ką tu skaitei?..

Gal gamtos vadovėlį,

O gal ir apie meilę

Posmai į širdį įsiliejo,

Pro petį nežiūrėjome, –

Būtų buvę nuodėmė

Ir jausmų išdavystė…

Retai skambėjo cerkvėje

Pamaldų garsai, –

Kai laidojo ar krikštijo, –

Pradžia ir pabaiga –

Du žingsnių rėmai,

Iki šiol į atmintį įstrigę,

Smilkiniuose tvinkčioja...

Pavasarį tirpsta vis pilki ledai,

Užšokę čiuožėme srove,

Kai buvome paaugliai,

O šalia – du varnai,

Ilgaamžiškumo pranašai,

Sukiojosi tarpekliuose,

Nebijodami įkristi...

Oi, obelų sode –

Skardus lakštingalų čiulbėjimas

Ir iki dabarties dienų

Įstrigęs tarp ledų...

Mūsų gyvenimas,

Lyg slidus paveikslas,

Upelių vingiuose įrėmintas.




Komentarų nėra: