Rudenį vystanti gėlė,
Sakytum, kad jau – laikas,
O žiūri akimis į dangų,
Tartum mažas vaikas,
Dar mėnesį gyventi,
Nors nebėra laiko, –
Galbūt ir neskirta…
Prisiglaudžia prie žemės,
Geria kvapą svaigų,
Gyvybės kupina erdvė,
O galva linksta, linksta…
Mes – vienadieniai žemėje,
Palinkstam, kaip gėlė,
Kada žemė pašaukia,
O debesėlis baltas
Plaukia dangumi,
Lengvai per dangų plaukia,
Nors niekas jo nešaukia,
Artimi nelaukia.
Ruduo – į žiemą,
Kaip gyvenimas,
Vis plaukia...
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą