Mano šulinys

Skaičiau kitų mintis,

Nuo pat senovės,

Visada buvo gudrūs

Vis kiti, kiti...

Turėjo savo mokyklas,

Jais sekė žmonės,

O niekas mito nesugriovė,

Kad išmintingiausia -

Nuosava mintis.

Ką atradai – tą ir pasiėmei,

Patikrinai ant pirštų,

Delne paliko pūslės,

Nuo minčių trinties

Įsižiebė ugnis,

Ėjai užkurti laužą,

Kad šviestų tavo prigimtis.

Nusipiešiau ir dangų,

O po juo – tik svirtį,

Dar tabaluojasi mintis,

Pasėmiau iš savo lemties

Skaidrų ir drumstą vandenį

Ir apšlaksčiau,

Šiandieną, kaip ir vakar,

Mano mintimis palis;

Neužsimerk tik prieš gyvenimą -

Mylėk, kentėk, ir tiek.