Amžinos neužmirštuolės

Dangus turi akis,

Jos žiūri, net neužsimerkia,

Pro debesį jos mėlynos,-

Tarsi neužmirštuolės akys...

Su juo kalbėdama jaučiu,

Kad jis toks artimas,-

Galiu jam pasakoti,

Koks sielvartas gilus:

Ant rankų pakelia

Ir pasupa, širdis nurimsta,

Į žemės gilumą

Nelaimės grimzta.

Bet ar užkasa?..

Dangus turi ausis -

Išgirsta ir paguodžia.

Daug metų nešiau sielvartą,

Sunkesnį, net už akmenį,

Apsamanojo ir maniau,

Kad neiškils pavasarį,

Bet pašalas nepasiduoda...

Žiūriu į dangų ir prašau:

Nelieskite versmės,

Kuri nepasiekiama,-

Aukščiau, bet ir giliau

Už žemę – juodą, juodą...

Oi, ar manęs klauso kas?