Pasikalbėkime

Ačiū Alfonsui už foto ir nuostabų rytą

Pro debesis nusišypsojo saulė:

- Toks rytas nuostabus,

Atnešiau tau ant dangaus delno

Savo linkėjimus gražius:

Kad rytas būtų aitvaru

Ir pro kiekvieną kaminą įskridęs

Padėtų jums ant stalo

Duonos riekę, kaip palaimą,

Vainiką - nuostabų, nežemišką -

Ir pasodintų tėtį, mamą,

Prikeltų ir visus vaikus,

Net per anksti išėjusius,

Pakviestus vėl bažnyčios

Gaudžiančiu varpu...

Priimk mano gyvenimą,

Jis daug ilgesnis;

Aš tau nutiesiu taką

Į kitą pasaulį,

Jeigu tikėsi,

Būsi mano amžinu draugu.

„Din dan“,- pritarė varpas...

Ką atsakysit jūs?