Jaunystė
– tai paikystė,
Senoliai
to nepadarys;
Nebėgs,
kur žiba auksas
Ir savo
namo nepaliks.
O pro
duris jau skuba vėjas
Ir
atlapoja svetimiems,
Kai
peržengsi sugrįžęs,
Bus stalas
apdulkėjęs,
Sunykusi,
nenugenėta,
Bevaisė
sodo obelis...
Darželyje
tik piktžolės sužėlusios,
Viena
ramunė, nežinia, ką pasakys,
Nes jau
atšalo pėdos,-
Kaip ir
pati širdis...
Oi, gal
niekas nebelaukia,
Niekas ir
nepasitiks
Ir pasaga
senelio,
Kažkada
kabėjusi,
Tik
nusišypso žemėje,
Ne ant
sudilusios vinies;
Net ir
didžiausi kataklizmai,
Ką vieną
kartą padarei,
Neužglaistys.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą