Po ąžuolu

Anykščių Poezijos pavasariui Niūronyse

Mūsų miškai,

Vėjo šukuojami

Ir lietaus prausiami,

Pavasarį susprogsta,

Sužaliuoja ir pasklinda

Po visą šalį

Jų gaiva kvapni...

Iš mažų gilių žiūri

Mažieji ąžuolėliai,

Kaip jų tėvelis žydi,

Žada naują sėją.

Mūsų miškai šventi,-

Juos amžiai nugenėjo;

Paukščių kalba

Pavargusius užmigdo,

O rytmečio aušra prikėlė,

Kad vėl skambėtų trelės...

Prie namo auga ąžuolas -

Daug metų jam reikėjo,

Kad toks užaugtų,-

Jo šakeles supintų,

Vainiką keltų

Ant naujų namų,

Gandras atneštų žagarų

Ir būtų pilnas lizdas

Skrajūnėlių,

Jo pranašyste pasidžiaugtų

Ąžuolyno tėvas.

Stipresnio medžio nemačiau,

Kaip mūsų Lietuva,

Anykščių ąžuolai,

Gimtinės dainos,

Giesmės prie senųjų koplytėlių.