Vingiai

Žinau atmintinai takus, –

Tiek sykių eita ryte atsikėlus,

Savi paukščių balsai,

Paaugęs medis,

O aplinkui – gėlės…

Pakylu ant kalnelio,

Matosi bažnyčių bokštai,

Skambina varpai,

Daugybę metų kelias

Ir į praeitį nubėga,

Vingiuodama pakalbina Neries srovė,

Kažkur į vakarus ji nusitiesia…

Su ja skubėčiau vis tolyn,

Kol neapleido jėgos, –

Kalneliai statūs darosi,

Pakalnės – lėkštos…

Metai – sraunūs rituliai,

Verpetuose paskendusios minutės,

Nuo vieno slidaus akmenėlio

Koja stota,

Ant kito krante atsisėsta…

Žiūriu į upės vingį, –

Taip norisi su ja skubėti.