Kada
žmogus nueina
Jam
paskirtą ilgą kelią,
Užsidega
jam virš galvos
Šviesi
ugnies liepsnelė...
Žvakė
mirga, plazda
Nuo
atodūsių ir vėjo, –
Visi
praėję metai
Taip
mirgėjo…
Ji
degs ir neužges,
Nes
lieka artimieji,
Palaistys
kapą ašara
Kaskart
atėję,
Padės
ant antkapio gėles,
Pagarbiai
nusilenks
Ir
aukštos pušys
Kapinyne…
Žvakės
šviesa neužges,
Danguje
pasitiks ją vyras,
Anksčiau
išėjusiųjų vėlės,
O
likę žemėje pasimels
Kiekvieną
dieną
Ir
per Vėlines.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą