Nėra ir žemėje ribos

Diena ilgėja,

Nuo nakties vagia minutes,

Norėtų visai atsiskirti,

Bet dar nesugeba atrast ribos,

Kur danguje ją pakabinti…

Mėnulio klausiu – tyli,

Jis turi paslapčių,

Naktimis mus stebi,

Kaip miegame ar mylime, –

Jo vaide – akys,

Saulėje atsispindi,

Kai mus draugystė lydi…

Kaip gera, kad turiu tave

Tolimame žemės kampelyje,

Tarsi saulutę spindinčią.