Vienu keliu einant

Nenusibosta vaikščioti keliu,

Kuriuo tėvai dar ėjo,

Koją statai,

Tarsi paantrini jų pėdas…

Nenusibosta vaikščioti gatve,

Kur su vaikais ėjai,

Mažytės buvo dar jų pėdos,

O atmintyje giliai įsirėžė…

Nenusibosta vaikščioti pakrante,

Vanduo seniai seniai tekėjo,

O vėl pavasarį naujai

Jis prisipildė, išsiliejo…

Nenusibosta niekada žiūrėti į gėles, –

Vienos nuvysta, kitos išsiskleidžia,

Vienas pamerki į vazas,

Kitų akelės pievose – neužmirštuolėmis,

Žydi našlaitėmis,

Į dangų eina…

Niekada nenusibosta medžiai, –

Baltas beržas, uosis, ąžuolas, –

Jie primena ir tėvus

Po velėna,

Brolius ir sūnus,

Visada mylėtus…

Nenusibosta kvepianti ieva,

Geltonos kiemo liepos, –

Jos primena dainas

Ir pasakas girdėtas.