2020 m. gegužės 16 d., šeštadienis

Ką čiulba paukščiai




Keičiasi kartos, –
Seni tėvų sodybas lanko,
Stogus lopo,
Prižiūri seną sodą,
Sutvarko radę,
Kur nulaužta šaka,
O vėtra toliau skrodžia
Siūbuoja iš liemens…
Senų – nostalgija gimtinei, –
Ten gimė ir užaugo
Jodami ant lazdos,
O jau kitos kartos jaunimui
Namai tie – svetimi,
Kaip lapas rudeninis,
Iš pasakų šalies siužetas,
Nes kitur jie gimę,
Jau iš vadovėlių,
Mokslus krimtę,
Nekrito jiems po kojų obuoliai…
Kas sena, niekam neįpirši
Ir neieškok vienos tiesos, –
Ją sugalvojome tik mes,
Tiek buvo žemėje išminčių,
O taip mažai kas keičiasi
Dar nuo to laiko,
Kai buvo pirmas žodis
Ir pradžių pradžia…
Nukrito obuolys
Prie sodo obelies,
Sudžiuvo ant šakos,
Likimas jo – toks pats, –
Vėl žeme pavirto,
Po daugel metų nebelieka ir obels...
Jaunas žmogus neatsigręždamas
Savo keliu nueina,
Netgi sultingo obuolio
Nepakels.



Komentarų nėra: