Pasaulio žmonių išmintis

Žmogus – toks laikinas,

Nors ir gyvena

Žemėje po saule,

Deda po centą, taupo,

O šalia kvatojasi mirtis:

„ Kur dėsi likusius,

Jie – nieko neverti,

Kai tavęs neliks pasaulyje,

Smiltele užbers ar pelenais pavirsi,

Tavo amžiaus triūso nebeliks’’…

Gyvybė – tik gėlė,

Pražysta ir nuvysta,

O danguje – viltis,

Kad visos žvaigždės blizga.

Lyg pinigėliai aukso,

Žemėje užkasti…

Negyveni, žmogau, su saule

Niekas negyvena,

Kad ir auksiniai buvo karstai,

Marmuro koplyčios,

Aukščiausios piramidės, –

Lieka tik iškaltas vardas,

O tu vėl smiltele virsti…

Kad tik jums paskutinę dieną

Degtų šventa žvakė,

Mažiau kančios,

Jei dorai gyvenai,

Te prisimins geruoju, sukalbės ir maldą,

Kas dar kiek metų

Po tavęs pasiliks.