2017 m. birželio 18 d., sekmadienis

Pėdos žemyn...

                                                          

Einu pasivaikščioti pramintais takeliais. Čia nuo studijų laikų įmintos pėdos kvepia žolėmis, nematomai žydi paparčiai...Dažnai pažvelgiu į Žvėryno pusę, kur dviejų aukštų namas, nes ten gyveno mano meilė. Viskas sava, miela, net tas kalnelis.... Kitas, labai status, dabar jau apaugęs krūmais, nuo kurio per fizinio pamokas visos bijodavome leistis, bet įveikėme, nes dėstytojas Karoblis gąsdino, kad nepasirašys įskaitos...
Vėliau, kai apsigyvenome Šeškinėje, čia atsivesdavau savo mažuosius, pradėjome nuo mažos kalvelės leistis, po to ir nuo to paties stataus kalno. Atsivesdavau ir būrį mokinių, visi kalnelius prisimename rudenį, žiemą ir pavasarį, o vasarą – kažkur, kiekvienas sau...Rašė pasakas namuose...Dabar dar susitinku čia savo mokines. Žiūrime į jau aukštus, mūsų sodintus beržus...
Pakalbinu ir nepažįstamus senukus, močiutes su mažais vaikeliais - visi tokie malonūs, gal todėl, kad mūsų bendros pėdos. Sutikau ir kaunietę lietuvių kalbos mokytoją su mergytėmis. Telefone susirado mano „Eiles“ ir nustebo:“Kiek daug parašyta, viskas tikra“...Dar pavarčiusi paklausė:“Kiek jau knygų išleidote?“ Visada atrodo keistas šis klausimas. „Iš ko? Iš mokytojos pensijos?“ Abi nusišypsojome.
Tiek to, bet liko pėdos.



Ona Baliukienė


Komentarų nėra: