Mūsų
nenuvilia tiktai dangus –
Kokia
gili didybė,
Saulutė
šildo nuo pat ryto,
Žvaigždės
naktį jį visą užpildo…
O
žemė – pilna akmenų,
Beeidamas
užkliūsi ir nusidaužai,
Ugnikalnių
lava nudegina,
Medžiai
pavirsta pelenais
Nuo
mūsų nevalyvo
Skirto
jiems akibrokšto…
Pasikeli,
nusivalai,
Keli
akis į dangų
Ir
staiga praregi – debesų šimtai
Plaukia
laivais,
Kaip
mūsų šviesios mintys.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą