Močiutė

Vienodų dienų

Niekada nebūna,

Keičiasi ir kas minutę, –

Pražydo rožė,

Nulinko žiedas tulpės…

Lapas naujas suvirpo, –

Vėjas pūtė,

Nupurtė rasos lašą,

Nusišypsojo saulė,

Ašara nukrito…

Vieversys pragydo,

Pasilabino mėnulis,

Užsimerkė akys,

Užmigo vaikutis…

Verdu pusrytėlį,

Keliu dukrelę,

Sūnui pietus ruošiu,

Bučiuoju galvelę vaikaičiams,

Šluostau ašarėlę,

Kai kelius susidaužia,

Šiltu oru pučiu,

Štai – jau džiūgauja.

Oi, kokia laimė

Būti  ir močiute.