Suskubau
į paskutinį
Viešą
autobusą,
Traukinys
– siaurukas,
Ūkia
vis nuo Anykščių,
Sėduosi
prie lango,
Tolių
toliai matosi,
Juos
palydžiu ilgesingu,
Lyg
jaunystėje,
Žvilgsniu…
Ten
pakrūmės, ievomis pakvipusios,
O
alyvos – gimtame kieme,
Buvo,
kaip nebuvę,
Obelys
pražydusios
Ir
paseno kriaušės,
Gal
ir nebėra…
Suskubau
pamoti traukinukui,
Tegu
pypsi ir sapne,
Nužydėjo
ant kalnelių plukės,
Kaip
smagu, kad vis čiurlena
Į
pakalnę šventą
Anykšta.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą