Kelių kartų likimai

Dalinomės vainikais

Su įvairiais kraštais,

Vadinamės didikais

Jau nuo labai seniai.

Praradome, ką ir turėjome,

Dėl ko? Susimąstai,

Gal ne į tą vežimą sėdome,

Ne su savais?

Užarė padalintos žemės biržes

Ir vėl buvo blogai,

Sugrįžo ir rekrutai,

Tarnavom svetimiems.

Atsidalinome supratę,

Lyg pridera artojams,

Nes čia – tėvų namai;

Po kelių metų

Pažiūri – tuščios trobos

Su užkaltais langais,

Kas priglaudė jaunimą, –

Dirba vėl kitiems.

Keliauja iš paskos senoliai,

Išbyra iš kišenių smėlis,

Gal duonos trupiniai...

Tėvynėje tėvynės

Paliko tiek mažai.