Du likimai

Ruduo trumpam užvėrė

Dangaus langus,

Saulės kur kas mažiau

Ir beržas baltas

Tyliai lapus meta,-

Kaip vasaros dienų

Mažyčius trupinius...

Jie glaudžiasi prie žemės,

Tyliai laukia, kad ji paguos,

Bet iš aukštybių lašai merkia -

Vis kapt ir kapt,

Sudrėksta akys...

Papasakok, kuo tau šis laikas

Į balto beržo panašus.

Oi, ne, nereikia,-

Mes turime abu

Skirtingus likimus.