Buitis ir būtis

Nuo pat vaikystės

Supa mus žaislai -

Daiktai, kurių gal ir nereikia,

Bet rankos tiesiasi

Ir akiai meilūs,-

Pliušiniai ir minkšti,

Trapūs kaip meilė...

Kada užaugi, nematai,

Tik staktoje dar vienas rėžis,

O po kiek metų

Net ir kaktoje

Toks pat gilus tau įsirėžia...

Kas dieną supa mus buitis,-

Į savo parduotuvė bėgame,

O perkame ir nešame,

Kas ir nebūtina turėti...

Kai sėdame už stalo,

Kur maldaknygė ir kryžius,

Tenka ir maldą sukalbėti,

Tada visa būtis

Atsiveria per vieną

Amen,-

Kai nebeverta nieko sau norėti...