2017 m. rugsėjo 8 d., penktadienis

Mano gyvenimo vaizdeliai


Šienapjūtė

Už lango nuo ankstyvo ryto burzgia aikštelėje šienapjovė. Motorinė, ne dalgis, kuri kerta tyliai, tik girdisi : „Čiž čiž“...vienodai sukant pradalgę. Po ja ir ąsotis vandens su duonos plutomis, pabaigi ir grįžti, nusišluostai prakaitą, atsigeri ir vėl nuo pradžių.
Paskirdavo brigadininkas 60 arų žiemai prisišienauti karvutei, bet tik seilė, – kaip sakydavo tėtis. Visa kita reikėjo graibytis pakrūmėmis, neštis rezginėje, nes su arkliu ten neapsisuksi.
Ir dabar mintyse perbridau Strėlupį, šaltinio vanduo tarsi siekia nuogas blauzdas iki kelių...
O tą, geresnį lopinėlį, įveikiau iki pietų. Jaunystė turi jėgų rankose ir kojose: pasipustai dalgį ir vėl: „ Čiž čiž“... Sodybų vietoje sodri žolė, smilgas apsiviję vijokliai mirga mėlynomis akelėmis, kiti geltonai žydi. Kerti ir apie dalgiakotį vejasi. Nupurtai ir vėl : „Džir džir“...Saulėtą dieną gali jau vakare į kupetas krauti, kad rasa nepagautų, kitą dieną išpurtau, palieku iki pietų, vežu, kraunu su šakėmis, o arkliui pametu, kad pakentėtų ir neitų pats ieškotis. Trukt ir perniek darbas...
Per ienas atsispyrusi arkliui už kojos lipu ant vežimo ir guluosi ant kvepiančio šieno. Arklys pats žino kelią iki pat daržinėlės. Visi dirvono kvapai susigeria į kūną, sunku net atskirti, kokių ten vaistažolių būta. Susislėgs klojime ir kiemas kvepės, pienas tuo pačiu atsiduos...
Viksvas iš kitų plotelių sukraunu atskirai, kurias šerdavau tik vakarienei, daug neėdamų stabarų pasitaikydavo, išsirinkdavo karvutė turėdama laiko, o ryte jos būdavo pakratomos. Deja, iki pavasario, kad ir kaip taupiai šerdavau, vis tiek pritrūkdavo, o paskutiniai glėbiai nuo pado atsiduodavo jau ne čiobreliais, bet pelėsiais. Pienas mažėjo ir mažėjo – šlakelis kibiro dugne...
Troboje laukė sergantis tėtis, pasiligojusi mama. Kiek to pieno buvo, turėjo pakakti pusryčiams. Iš fermos grįžusi sesuo nevalgydavo pieno, sakydavo, kad atsigėrė kolūkio karvių pieno melždama. Dabar keista, kad tiria pieną, pasterizuoja...
O tada – tiesiai iš kibiro. Gerdavau su puta, kai padėdavau seseriai ir niekada nesusirgau.
Gal tas šienas, kurio taip trūko ir fermoje, kvepėjo, padėjo išsaugoti sveikatą.
Nedaug to kiemo ir dabar mūsų miesto aikštelėje, nutilo garsas : „Džir džir“... ir nuėjo darbininkas. Tik susmulkintas šienas, niekam nereikalingas, pinsis gniūžtėmis aplink batus ir vedžiojami šuneliai jį „aplaistys“...


Ona Baliukienė

Komentarų nėra: