2017 m. rugsėjo 19 d., antradienis

Iš mokytojos atsiminimų



Mūsų gamta – labai graži visais metų laikais. Išnaudokime kiekvieną minutę, kad mokiniai matytų tą patį, ką mato mokytojas. Pasižiūrėkime nors pro langą ir parodykime, koks grožis kiekvieną dieną, kaip keičiasi spalvos...Tik dailininkas gali taip nupiešti mišką, lapą, kiekvieną žemės lopinėlį...
Nusivesdavau ir į miškelį, išsirinkdavo kiekvienas sau patinkantį medį, apsibrėždavo lanką ir stebėdavo, kas vyksta, nes rudeniop – tiek dar gyvasties, o pavasarį... Koks spalvų žaismas, kai pro lapus spindi saulė, kokie šešėliai gula ant medžių kamienų.
Prisirinkdavo lapų, kankorėžių ir namuose sukurdavo natūralų paveikslą, paskui aprašydavo.
Lietuvių kalbos ir literatūros pamokos buvo po dvi greta, todėl užtekdavo laiko.
Rašiniams nereikalaudavau jokio plano, tik vieną kartą parodydavau lentoje schemą, kaip atrodo meninio kūrinio – rašinio ar improvizacijos kompozicija.
Daug sukurdavo pasakų, dainų poetų tekstais, atsirasdavo kiekvienoje klasėje lankančių muzikos mokyklas, grojančių vienu ar kitu instrumentu. Muzikos mokytojas Juozas Lazauskas užrašydavo gaidas, harmonizuodavo. Iliustruodavo savo rašinius. Dailės mokytoja Rūta mielai padėdavo per savo pamokas. Pirmojo darbo nevertindavau, tik parašydavau, ką galėtų papildyti, paraštėje pažymėdavau, kad toje eilutėje yra klaida. Kai atnešdavo perrašytą, tada ir įvertindavau pažymiu.
Leisdavau patiems, kokią kompoziciją norėtų pasirinkti. Mokinai patys jaučia, kas jiems labiausiai tinka, kiekvienas yra individas ir negali iš visų to paties reikalauti.
Kai išmokdavo literatūriniame kūrinyje rasti detales, paslėptą mintį, lyrinį nukrypimą, stiliaus savitumus, skatindavau, kad nusibraižę schemą, pavartotų ir savo miniatiūrose, rašiniuose.
Net baigiamajame egzamine niekas nerašė planų, juodraštyje nusibraižo tik schemą, o švarraštyje ir to nereikia.
Per pamoką suspėdavome pabūti sporto komentatoriais, reporteriais, knygų platintojais, net Nobelio premijos laureatais.
Vilniuje – tiek muziejų, kad visų ir neaplankėme. Spaudos rūmuose, spaustuvėje buvome, Lietuvių kalbos ir literatūros muziejaus darbuotojoms ir dabar esu dėkinga, kad iš anksto susitarus parodė rankraštyną, VU bibliotekos lobius.
Geriausius rašinius prisimenu ir dabar, nors mano mokiniai jau suaugę.



Ona Baliukienė


Komentarų nėra: