Grybaudamas
miške
Užmini
mažą grybą,
Šungrybio
neatpažinęs
Dedi
į krepšį prie kilmingųjų,
O jis
ištyžta ir smardina
Net
visą pintinę, –
Baravykų,
raudonikių ir kitų...
Žalsvosios
ūmėdės išdygsta,
O
musmirė nuodingoji – tarp jų,
Jei
nežiūrėsi po sijonu,
Galas
tau jaunų dienų...
Oi,
miškas – tikras monas,
Po
medžiais – juk tas pats,
Kaip
ir tarp žmonių,
Neatpažįstamų
– net visas milijonas,
Ir
nežinai, kada paslysi,
Jeigu
nebūsi akylus.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą