2017 m. rugsėjo 8 d., penktadienis

Avietės



Aviečių kvapą ir skonį pajutau vakar eidama savo gatvele. Ne toks jis buvo, kaip laukinių,
kurios augdavo ir nokdavo iškirstuose miškuose ar melioruotų pievų pagrioviuose. Niekas jų ten nesodina, bet pačios randa, kur išdygti. Iš tolo kvepia, nereikia net dairytis. Skini saujomis, kol šleikštu pasidaro. Kitą dieną bėgi su kibiru ir per valandą – jau pilnas. Tik saugokis širšių lizdo, nes kirs kaip plaktuku į blauzdą – ilgai prisiminsi...
Troboje buvo visada šalta, kelias į mokyklą užpustytas, prastas apavas, o pusnys – iki pažasčių...Dažnai susloguoji, angina. Vienintelis vaistas – aviečių stabarai, nes uogienei nebuvo cukraus. O dabar jau cukrų vos ne nuodu laiko, akcizus didins, kad ir uogienės nevirtum...Teks prisiminti aviečių stabarus, nes jų gali rasti kiekvienoje pakrūmėje ir žiemą.
Susibraižai net žiemą palietęs, o vasarą ir dilgėlė įkanda, peršti ir kitą dieną.
Pavaišino kaimynas, gėda buvo daug skinti, tik nuo vienos žemiausios šakelės kelias nusiskyniau ir padėkojau. Kitos kaimynės sodintos, bet užėjo visą palangę ir žadėjo iškirsti. Prie daugiabučio nebūsi šeimininkas, nes čia pat – kito žmogaus palangė.
Nusileidau į slėnį, bet aviečių nei gervuogių – nė kvapo. Sausa vasara ir iškepino, tik išsidilginau.




Ona Baliukienė

Komentarų nėra: