Spygliuotos sienos

Kai matau tolimus draugus,

Kurie dar mena Lietuvą,

Tarsi atsitrenkiu į sieną,

Už kurios – tik vardas

Mano tėviškės,

Bet ir kiekvienas grumstas

Iš jų žemės mielas...

Norėjau apkeliauti žemę,

Oi, daug ko dar norėjau,

Bet atsitrenkdavau į sieną, –

Ji buvo aptverta spyglių tvora

Ir saugoma kas dieną...

Dabar, atrodytų, esu laisva,

Bet sunksta kojos

Ir apleidžia jėgos.

Tegu keliauja nors mano vaikai

Ir vedasi vaikaičius

Į draugišką pasaulį,

Kuriame mažiau tų sienų.