2017 m. rugpjūčio 10 d., ketvirtadienis

Mano gyvenimo vaizdeliai



Senatvė

Prisiminiau jau seną pasakojimą iš savo giminės. Svetimų girdėjau ir daugiau, bet nepasitikrinusi nerašau.
Mano senelis vedė antrą žmoną, nes pirmoji mirė po ilgos ligos, paauginusi du sūnus. Reikėjo troboje moters, o ir jis pats dar jautėsi nesenas, nors buvo jau šešiasdešimtis. Nusižiūrėjo labai pamaldžią gretimo kaimo merginą, kuri buvo labai dora ir sirpusi, kaip uoga. Metuose daug nepasirinksi, nes sulaukė ir trisdešimt trejų, o piršliai kitur suko. Ištekėjo gal ne iš meilės, o jau tikrai reikėjo, kad senmerge nevadintų, savo gūžtą suktų...
Pasikeitė ne tik pavardė, bet ir žmonių akyse tapo, kaip ir visos. Pabaigė auginti jo vaikus ir savų susilaukė. Gimė pamečiui dukra ir trys sūnūs. Atrodo, buvo darni šeima, bet jai reikėjo kažko daugiau.
Ištrūkdavo nuo darbų ir rūpesčių į atlaidus, pėsčia ėjo iš Skiemonių miestelio kasmet į Vilnių, prie Aušros vartų pasimelsti, į Šiluvos Atlaidus, - ir vis pėsčia. Užtrukdavo kelionėse, bet vyras nieko nesakė, pats tvarkydavosi namuose.
Gal Dievas pagailėjo, nes mirė aštuoniasdešimties, todėl ir dabar šį žmogaus amžių jaučiu, kaip gilią senatvę. Tėvelis grįžo iš armijos ir neberado, net jo nepalaimino mirdamas. Nesisekė ir vaikams – Pirmasis Pasaulinis karas, nelaisvėje dėdė pas vokiečius, teta – Rusijoje su mažais vaikais. Grįžo pasiligoję, praradę šeimas.
Dieve, duok jiems ramybę nors danguje.



Komentarų nėra: