Šimtamečiai

Seniausios obelys – dar gyvos,

Nulaužia vejas šaką,

Bet pasiekia žemę,

Tarsi rankomis atsiremia

Ir sužaliuoja kas pavasarį naujai,

Pražysta, noksta obuoliai,

Tik prieini ir gali skinti, –

Taip žemai...

Šalia – kita, apkerpėjusi,

Su apdžiuvusia žieve,

Ant kurios dar vaisius laikosi,

O jos šerdis – tuščia,

Kaip seno smilkiniai,

Tik žino, koks pavasaris,

Skaičiuoja laiką,

Kada ruduo ateis...

O po žiemos matysime,

Kas bus toliau,

Ar prasiskleis žiedai.