Mano gyvenimo vaizdeliai

Neseni laikai, todėl pavardžių neminėsiu. Buvo sunkmetis, kai „vagnorkos“ gyvavo, o ten – tik „žvėriukai“, už kuriuos net iš atlyginimo už butą neužteko susimokėti. Kažkas sugalvojo rengti pirmą mokytojų streiką. Netikėtai mus, dvi lietuvių kalbos mokytojas, kolektyvas išrinko atstovėmis nuo mūsų mokyklos. Atrodo, tada buvau ir savo mokyklos profsąjungos pirmininkė. Nesipriešinau, nes sunku buvo gyventi likus našle su trimis paaugliais.

Apiforminome aktus, ko reikalavo, bet niekas net nežinojo tiksliai, ko ten reikia. Seime dirbo Mokytojų profsąjungos įkūrėja (dabar jau mirusi), bet ta pareigybė buvo tik popieriuje.

Dažnai kviesdavo į Seimą pasitarimams, spaudė rankas garbūs žmonės, pats Ministras pirmininkas, barė, kam darome gėdą Lietuvai, o kad mokytojus alkanais bėdžiais padaryti, nebuvo niekam gėda.

Mūsų vadovė irgi – į krūmus...

Savo paskutiniais pinigėliais važinėjau į Seimą, Savivaldybėje net išsikvietė ir visur - moralai, kaip išdrįsome...Ir dabar nežinau, kaip ištvėriau tas savaites, juk gerai žinojau, kuo baigsis, kad reikės atšaukti, nes artėjo vienuoliktokų brandos egzaminai,- jie juk nekalti, kad mes alkani...

Sukvietėme visos Lietuvos mokytojų atstovus pasitarimui. Dalyvavo pats Saugumo pirmininkas, pasisakė, kad streikas teisėtas, užjautė...Pakilo vienas pensininkas mokytojas, prisiminė tarpukarį ir mus išvadino raudonaisiais. Ir dabar paraudau, kai jį prisiminiau, bet visai ne dėl savęs, o dėl supriešintų mokytojų.

Pagaliau atidėjome reikalavimus iki rugsėjo, atostogos...Viskas atlėgo, tuo ir baigėsi.

Rugsėjo mėnesį vėl pakvietė buvęs Seimo narys, kad atkurtume Nepriklausomų mokytojų profsąjungą. Sutikau, važiavau į archyvą tarpukario dokumentų, simbolių, deja, ne ką radau. Pagaliau atkūrėme, surašėme protokolą, buvau sekretore, nutarė leisti laikraštį. Po du sykius per savaitę teko važinėti į kito veikėjo kabinetą, jis vis pasiūlydavo redaguoti jo kažkada dar TSRS laikais parašytą ir neišleistą knygą apie darbų pamokas. Nesmagu buvo, bet kenčiau, nes ten tiek rusiškų terminų, o reikėjo ieškoti lietuviškų atitikmenų.

Užsukdavo ir dėstytojas, bet vis kalbėdavo tik apie savo sveikatą.

Kartą susibūrė ir dar keli, dabar neminėsiu pavardžių ir atskleidė savo kortas, kad reikia atsiimti buvusius Palangoje mokytojams priklausiusius poilsio namus ir jų vardu „privatizuoti“, tokia galimybė jau klestėjo.

To užteko, daugiau nesilankiau ir net nežinau, kur tie protokolai dabar guli. Taip kūrėsi nepriklausoma Lietuva.

Ona Baliukienė