Liga ar nelaimė -
Traukia prie savų,
Tiktai čia jautiesi
Suprastas, saugus.
Geros akys žvelgia
Iš mažų veidų,
Nes ir jiems palaima,
Pašauktiems vardu.
Mažas myli seną
Dėl jo išminties,
Kol širdyje penas,
Lobiai praeities.
Klausinėja mažas,
Ką aplink pamato,
Mintyse – miražai,
Išgirstų dainų.
Kuria senas pasakas
Iš savo buities,
Mažas tiki žodžiais, –
Menas – paslaptis.
Ten – aukšti kalneliai,
Suręsta pilis,
O jis – karalaitis,
Senelis – piršlys.
Klausia ir močiutės,
Ką ji pasakys,
Kokia karalaitė
Iš miegų pakils.
Kas ją pabučiavo,
Ar galės ir jis,
Kas apvainikavo,
Protas ar širdis?
Mažas klausinėja, –
Jo smalsi mintis,
Seno giliai siekia
Metų atmintis.
Ir aš taip užaugau,
Vaikus suprantu, –
Supils aukštą kalną
Iš smėlio pilių.
Tik tu ją prikelsi,
Vaikeli brangus,
Parvesi mergaitę
Į savo namus.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą