Liūdesio valandą
Dariui Kuodžiui atminti
Pradžia ir pabaiga – nežinomybė,
Gyvastis – sekundė, –
Viskas – laikina,
Ką sukuria dangus,
O žemėje – žmogus;
Nė vienas daiktas neišlaiko
Paprastos garantijos,
Nežino, kada žus…
Atsikeliame, atsimerkiame,
Palydime per dangų
Skrendančius paukščius
Ir patys per beribę erdvę skrendame –
Iš kažkur, į kur…
Kai to nejuntame,
Nejaučiame ir baimės,
Atrodo, kad pasaulis stabilus, –
Visi tada tik susimąstome,
Kai lydim artimuosius į kapus,
O kas gi po to bus?..
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą