Ąžuolyne

Galingas ąžuolas išauga

Iš vienos mažytės gilės,

Kol subrandina įpėdinius,

Daugel patiria kančios –

Perkūnas trenkia,

Perskrodžia jo širdį,

Pamato neišdygusius šalia

Savo vaikus…

Ateina laikas – tik po šimto metų,

Užleisti vietą jaunesniems,

Kad jie stipruoliais būtų,

Atiduoda savo nerašytą priesaiką –

Mylėti žemę,

Kurioje išdygai,

Iki šiol vis gyveni…

O pats kerpe apauga, –

Nebūna tuščios vietos

Ir po lapais,

Po šaknimis ir šerdyje,

Kiekvienas turi savo kapą,

Kada nugrimzta ir į užmarštį…

Radau prie ąžuolų

Per mišką siaurą taką,

Prie jo einu

Su atvira dar širdimi...

Galbūt užaugęs ir išgirs?