Rudens rūpesčiai

Pabyra po pirmų šalnų

Sodo obuoliai grynuoliai,

Raudonų uogų kekės

Laikosi ilgiau,

Tegu nules jas paukščiai,

Atskridę klajūnėliai,

Savi žvirbliukai, zylės,

Kuoduoti kėkštai ir geniai,

Kaip ir kasmet...

Koks šaltas ir žvarbus atrodo

Pirmas gūsis vėjo

Su lietaus lašais,

Jauti ant skruostų lašą,

Gal ir šlapdriba artėja, –

Visiems bus šalta ir blogai…

Vaikaitis žiūri į močiutę,

Kraustančią rūbelius spintoje:

Čia – pirštinės ir kailiniai,

Zuikio kepurė padėvėta,

Turbūt dar neišaugai,

Bus ir šįmet gerai…

– Ne, reikia jau naujų, –

Net pyktelėja mažutėlis, –

Mano rankos pailgėjo,

Kojos pirštai siekia batų viršūnes,

Kiemo vaikai šaipysis...

Kaip išspręst?

Čia šarka dar į ginčus prisidėjo,

Pakraipė ilgą uodegą

Uogas berinkdama:

– Mano vaikai klauso manęs…

Paraudo ir man skruostai, –

Gal ir nereikėjo

Siūlyti vaikui seno daikto,

Geriau juos atiduoti ar išmest.