Vilniaus galerijos parodoje

Vaikystės takeliu

Vis bėgau, bėgau

Savo vaikystės takeliu,

Atsisukau pavargusi...

Ko lėkiau?

Kad pamatyčiau saulę

Mažame molio trobos lange,

Kilau į dangų su kregžde,

Kuri lipdydavo lizdelį

Iš čia, tos pačios palangės,

To paties ir molio,

Kuriuo lipdydavo sesuo

Eiklius ir gražius arklius,

Džiovindavo juos saulėje…

Mačiau, kaip droždavo tėvelis:

Sustatydavo medines figūras

Ant šachmatų lentos

Ir dvi kariaunos lenktyniaudavo, –

Labai mylėjau arkliukus,

Nes visas kliūtis peršokdavo…

Bėgau, bėgau ir nepajutau,

Kaip kojos tapo vangios,

Dabar taip gera,

Kai kažkas jau paima už rankos,

Einu lėtai,

Galbūt ir sliūkinu,

Įsikimbu jaunesnei už parankės…

O akys nori, siela veda

Į padanges.